Moterų verslo sėkmės istorijos

Vita Markevičiūtė, UAB „Innospark“ įkūrėja

Esu iš tų žmonių, kurie stipriausią motyvaciją randa savyje. Tai supratau dar dirbdama samdomą darbą. Mane į priekį visada vedė noras prisidėti prie progreso kūrimo ir tikėjimas, kad kuriu tai, kas svarbu ne man vienai.

Tad ir savo verslo pradžia tapo kelione į save. Iki tol dažnai sau sakydavau, kad jeigu tik turėčiau gerą idėją, būtinai kurčiau savo verslą. Iš paskutinio darbo išėjau užklupus ekonomikos krizei. Tai ir buvo lemiamas spyris imtis verslo – dabar arba niekada. Tuomet supratau, kad galvoje sukasi ne viena idėja ir visos jos laukia, kas suteiktų joms gyvybę. Dar vėliau įsitikinau, kad svarbiausia net ne unikali idėja, o geras jos įgyvendinimas.

Pirmieji metai buvo kupini tikėjimo, entuziazmo ir kūrybos. Jie buvo lengvesni nei antrieji, kai baigėsi pradinės investicijos ir reikėjo pasiekti rezultatus, kurie įrodytų, kad pasirinktas verslo modelis veikia, o kuriami produktai – reikalingi.

UAB „Innospark“ kuria, gamina ir parduoda kūrybiško vaikų ugdymo priemones su prekiniu ženklu edu2. Jos įkvepia žaisti, kurti bei mokytis vienu metu, lavina vaizduotę, loginį mąstymą, savarankiškumą, stiprina pasitikėjimą savimi. Kurdami savo produktą nuo pirmo iki paskutinio žingsnio siekiame kokybės, funkcionalumo, ilgalaikės vertės klientui. Man svarbiausia yra ne greitai augti, o kurti ir parduoti žmonėms tikrai vertingus ir reikalingus daiktus.

Per pusketvirtus gyvavimo metus sukūrėme ir pasiūlėme rinkai 4 koncepcinius produktus ir 7 priedus, praplečiančius žaidimo su pagrindiniais produktais galimybes. Iki šiol populiariausias yra edu2 lavinamasis šviesos staliukas – pats pirmasis mūsų gaminys. Tai yra pirmasis vaiko ugdomasis staliukas, naudojant šviesą padedantis sukaupti dėmesį. Matinis stiklo paviršius tolygiai skleidžia šviesą dėl viduje įmontuotų lempučių.  Šviesos staliukas yra skirtas kūrybai, žaidimui ir pažinimui. Šviesa pritraukia dėmesį, sužadina smalsumą, stimuliuoja protinę veiklą.
Kitas populiarėjantis produktas buvo sukurtas Vilniaus dailės akademijos dizaino studentės Neringos Orlenok, kuri dabar jau dirba įmonėje. Tetrikubas – tai minkštas, lengvas ir linksmas baldas-konstruktorius, lavinantis vaiko kūrybingumą kartu su loginiu mąstymu. Neribotos žaidimo galimybės su tetrikubu padeda vaikams patirti naujų nuotykių, susikurti savo unikalią erdvę ir išreikšti save.
Sensorinę žaidimų širmelę sukūrėme, bendraudami su klientais ir atsižvelgdami į jų poreikius. Širmelė skirta erdvės atskyrimui, vaidmenų žaidimams ir lavinimui. Prakišdami pro skylutes įvairiaspalves medžiagas, veltinius kištukus, popierių ar virveles, vaikai mokosi rišti mazgelius, skaičiuoti, pažinti raides, gamtos reiškinius, o kartu stiprina smulkiąją motoriką.
Šiais metais sukūrėme ir pateiksime rinkai naujovę – lavinamąjį šviesos staliuką su cirkadiniu apšvietimu. Jis padės vaikams lengviau susikaupti ryte ir atsipalaiduoti vakare. Jį kurdami daug konsultavomės su mokslininkais, kurie padėjo rasti būdą, kad šio staliuko skleidžiama šviesa būtų suderinta su biologiniu žmonių ritmu.

Esu optimistė ir sakau, kad šiandien sekasi gerai. Pradėjusi savo verslą prieš kelerius metus supratau, kad stebuklų būna mažai ir siekiant savo tikslų jų tikėtis neverta – viską lemia tik nuoseklus, atkaklus darbas. Pirmuosius metus aktyviai dirbome Lietuvos ir Latvijos rinkose. 2015 metais žengėme pirmuosius žingsnius ir platesnėse rinkose. Radome pirkėjų Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV. 2016 metais sieksime įsitvirtinti Ispanijoje.

Dar nepradėjusiems ir norintiems pradėti verslą noriu patarti, kad neieškotų ir nelauktų tos vienintelės unikalios idėjos. Svarbiausia yra, KAIP įgyvendinsite savo idėją.
Imkite ir darykite! Ir mokykitės iš savo suklupimų, praradimų ir atradimų!

Erika Markovska-Mikulskienė, UAB „EMKO“ įkūrėja

„Niekada nesakyk niekada“,
„Daryk gerai arba nedaryk visai“,
„Padaryk vienu žingsniu daugiau, nei iš tavęs tikisi“ – šiomis taisyklėmis pradedu pasakojimą apie EMKO.

Kurdama šią įmonę neturėjau daug investicinių lėšų. Pradėjau nuo 10 000 Lt įstatinio kapitalo, kurio turėjo užtekti algai ir buhalterijos apskaitai. Ir užteko: sunkiai, kartais alga vėluodavo, bet tiekėjams ir SODRAI sumokėdavome visada laiku. EMKO buvo įkurta konsultaciniais tikslais. Norėjome konsultuoti įmones, kurios pradeda eksportuoti, ir jau turėjome kelis klientus, kai vienoje iš įmonių sutikau ketvirto kurso Vilniaus dailės akademijos studentę, kuri parodė savo diplominio darbo brėžinį ir paklausė mano nuomonės. Tai buvo pirmasis EMKO gaminys – rašomasis stalas „My writing desk“. Kai su kolegomis susirinkome aptarti galimybių, nusprendėme, kad “pažaisime“ – nelaikysime to pagrindiniu verslu ir per daug nesikoncentruosime, juolab kad gaminys brangus, o Lietuva dizaino (ir ne tik) žemėlapyje yra nežymus taškas.

2012 metais „My writing desk“ pelnė vieną iš labiausiai vertinamų pasaulyje IF DESIGN AWARD apdovanojimą už konstrukcinius sprendimus, 2015 metais – „Red Dot Award“ už dizaino ir kokybės sintezę. Įvairūs dizaino tinklaraštininkai ir apžvalgininkai pamėgo stalą, nes jis yra neįprastas, patogus, iš pirmo žvilgsnio paprastas. EMKO savo ruožtu investavo į gamybą, kokybės priežiūrą bei pirmąją parodą „Imm Cologne“, kur susilaukėme daug dėmesio ir po jos – pirmųjų užsakymų.
Karuselė užsisuko – užsieniečiams patiko pati idėja: pirkti gražų, tarptautiniais apdovanojimais įvertintą stalą iš „nežinomos“ šalies. Jie pirko, ir pardavimas kas mėnesį auga. Šiandien juokaujame, kad esame kaip „Harley Davidson“ – pirkėjų yra daugiau negu jau pagamintų stalų rinkoje, tačiau kasdien dirbame tam, kad jų nenuviltume ir investuojame į modernizuotą gamybą, kuri per artimiausius šešis mėnesius suteiks galimybę patenkinti augančius klientų poreikius.

Jau nuo 2012 metų nuolat investuojame į parodas ir naujus gaminius. Žingsnis po žingsnio, nuosekliai plečiame kolekciją. Nėra nieko smagiau, kai į stendą ateina žmonių, kurie jau žino eksponuojamą produktą, tampa „sekėjais“ ir partneriais. LITHUANIAN DESIGN tampa atpažįstamas ir vertinamas.

Tačiau dar ne visi Vakarų Europos piliečiai žino, kur Lietuva yra, kas jos sostinė ir pan. O mes per kiekvieną parodą ar viešųjų ryšių kampaniją parodome, kad mes galime – galime sukurti, galime kokybiškai pagaminti ir galime parduoti išskirtinį, praktišką, kokybišką produktą namų aplinkai. Designed and made in Lithuania.
Mūsų sėkmė – tai įrodymas, kad nėra nieko neįmanoma: reikia nuosekliai dirbti, tobulinimas turi tapti nuolatiniu ir nenutrūkstamu procesu .

Rasa Vogelius, UAB „ProBioSanus“ bendraturtė ir generalinė direktorė ir UAB „Hexacon Baltija“ savininkė ir vyresnioji ekspertė

„Kad pasiektume įspūdingų dalykų, privalome ne tik veikti, bet ir svajoti, ne tik planuoti, bet ir tikėti." (Anatole)

Verslininkės karjerą pradėjau 1997 metais, kai su broliu pradėjome prekiauti medicininiais tracheostominiais vamzdeliais. Tai buvo pakankamai nauja sritis Lietuvoje, tik nedaugelis įmonių turėjo šiuos produktus savo asortimente. Vystydama verslą, supratau, kad man reikia verslo administravimo žinių, todėl įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą. Pasimokius ir padirbėjus porą metų man atsivėrė galimybė pagal studentų mainų programą „Erasmus“ išvykti į Kopenhagos verslo mokyklą Danijoje, todėl ilgai nesvarsčiusi kartu su septynmečiu sūnumi ten ir išvykau, nes supratau, kad tai yra puiki galimybė įgyti naujausių žinių, gerą išsilavinimą ir patirties, pažinti kitas kultūras. Susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms Danijoje praleidau penkerius metus. Įgijau tarptautinio marketingo ir vadybos magistro laipsnį bei neįkainojamos patirties, dirbdama įvairiose kompanijose – ir didelėje tarptautinėje medicinos įrangą gaminančioje įmonėje „Medtronik A/S“, ir mažoje konsultacinėje marketingo kompanijoje „Alpha Research Consultants ApS“. Gyvenimas Danijoje nebuvo lengvas, tačiau supratau vieną labai svarbų dalyką  – gyvenime galima pasiekti viską, jeigu labai norėsi, nebijosi sunkumų, sunkaus darbo ir nesieksi greitai užsidirbti pinigų. Galiu teigti, kad moralus, etiškas, sąžiningas ir sėkmingas verslas sukuriamas tada, kai laikaisi nuostatos, kad niekas nieko tau neprivalo duoti, kad viską žmogus turi ir gali užsidirbti pats. Po penkerių gyvenimo metų Danijoje labai pasikeitė mano požiūris į aplinką, žmones, verslą ir galų gale save. Įgyta patirtis neįkainojama, nepriklausomai nuo to, kiek man tai kainavo jėgų, sveikatos ir, žinoma, pinigų.

Taigi po penkerių metų grįžau į Lietuvą aiškiai suvokdama, kad vystysiu savo verslą, siekdama Lietuvos įmonėms perduoti žinias, kurias įgijau Danijoje. Deja, grįžimas į Lietuvą ir verslo pradžia nebuvo tokia lengva, kaip tikėjausi. Pirmiausia man reikėjo pereiti reintegracijos laikotarpį, t. y. iš naujo adaptuotis Lietuvos visuomenėje. Neslėpsiu, kad buvo sunku, kadangi iš Lietuvos žmonių pasigedau pagarbos sau ir kitiems. Taip pat Lietuvoje retai kam reikėjo profesionalo žinių, gerai atlikto darbo ir realios verslo pagalbos. Tačiau nenuleidau rankų, dirbau su Danijos įmonėmis Lietuvoje, buvau priimta į Danijos verslo klubą (dabar – Danijos prekybos rūmai), kur užmezgiau pirmuosius savo verslo ryšius. Intensyviai dalyvavau įvairiose konferencijose, seminaruose, kuriuose taip pat mezgiau verslo ryšius, ir daug, sąžiningai ir sunkiai dirbau, tikėdama, kad pasieksiu savo tikslų. Pamažu verslas vystėsi, pažinčių ratas plėtėsi ir verslas įsibėgėjo. Kaip ir visi smulkieji verslininkai susidūrėme ir su ekonomikos pakilimo ir nuosmukio periodais. Savo darbuotojų atžvilgiu laikiausi nuostatos, kad išsilavinę žmonės turi būti motyvuoti, sąžiningi, darbštūs. Be abejo, sunkmečiu teko ir išsiskirti su keletu darbuotojų, tačiau beveik su visais palaikome draugiškus santykius ir prireikus bendradarbiaujame. Visiems su manimi dirbusiems žmonėms esu dėkinga, nes iš jų taip pat daug ko išmokau.

Su klientais stengiuosi palaikyti draugiškus ilgalaikius darbo santykius. Per devynerius veiklos metus buvo visko, tačiau laikiausi pagrindinės taisyklės – niekada neapgaudinėti klientų ir laikytis savo įsipareigojimų, nesvarbu, kaip sunku ar net nuostolinga tai būtų. Tikiu, kad tik toks požiūris gali padėti užsitarnauti pagarbą ir gerą vardą. Be šių savybių ilgalaikis verslas neįmanomas. Kartais be atlygio suteikta paslauga grįžta dešimteriopai.

Po devynerių metų sunkaus darbo Lietuvoje užsitarnavau kolegų pasitikėjimą, kuris kartu su kalbų mokėjimu ir tarptautiniu požiūriu leido atsidurti reikiamoje vietoje, reikiamu laiku su reikiamais žmonėmis. Taip aš žengiau kitą žingsnį verslo link – verslo angelų padedama įkūriau probiotinių produktų gamybos įmonę. Šiuo metu žengiame pirmuosius žingsnius, tačiau sudėjus idėjos naujumą, įgytą patirtį Skandinavijos rinkose, pelnytą pagarbą Lietuvoje, investuotojų pasitikėjimą tikimės puikių rezultatų ir klientų pripažinimo.

Dr. Austėja Landsbergienė, Vaikų darželio tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja

„Nėra tokio dalyko kaip sėkmė. Tai, ką mes vadiname sėkme, yra sunkaus darbo pasekmė."

Verslą pradėjau prieš dvejus metus. Šiandien atrodo, kad tie dveji metai labai daug, nors, kita vertus, suprantu, kad ir labai nedaug. Per šiuos metus daug ką supratau – tai, ką anksčiau tik knygose buvau skaičiusi, ir atradau daug naujų dalykų: galiu sakyti, kad jau matau savo stipriąsias ir silpnąsias puses, aiškėja ateities strategija.

Šią sritį pasirinkau sąmoningai: turiu du edukologijos magistrus (vieną VU, o kitas įgytas JAV), apsigyniau disertaciją tema “Efektyvų vadovavimą lemiantys veiksniai ikimokyklinio ugdymo įstaigose” , tuo metu jau buvau akreditavusi ne vieną tarptautinę mokyklą (esu „Council of International Schools“ akreditacijos komitetų narė), turiu daugiau kaip 10 metų darbo (ir vadovavimo) tarptautinėse mokyklose patirties. Gyvendama Briuselyje įsteigiau šeštadieninę mokyklą, kuri buvo tarsi vaikų darželio tinklo „Vaikystės sodas“ laboratorija, kurį ir įkūriau grįžusi į Lietuvą.

Man atrodo, kad „Vaikystės sodas“ buvo atomazga to, prie ko buvo eita daugiau nei dešimtmetį. Taip, šį tinklą gal ir įsteigėme spontaniškai, tačiau šiandien manau, kad tai buvo natūralus kitas žingsnis, kai nebenorėjau būti samdoma darbuotoja. Kodėl? Visų pirma, todėl, kad galvojau, jog galiu įsteigti ugdymo įstaigą, kurioje ne 20, o DAUG vaikų (ir jų tėvų) galės džiaugtis kokybišku švietimu. Visų antra, mačiau, kad Lietuvoje, nors jau buvo steigiamos privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos, tačiau jos vis dar buvo tiesiog šiek tiek geresnės valstybinės ugdymo įstaigos. Viena kita rado savo nišą, tačiau tokių buvo nedaug, ypač tokių, kurios būtų orientuotos į ankstyvąjį raštingumą, tiksliuosius ir gamtos mokslus bei technologijas (į tai orientuota „Vaikystės sodo“ ugdymo programa). Ir apskritai tikėjau, kad GALIU. Aš nepaprastai tikiu švietimu ir manau, kad švietimas keičia pasaulį, o kokybiškas švietimas yra geriausia dovana vaikams. Kartu su vyru prieš 11 metų, gimus pirmajam sūnui, apsisprendėme, kad dėsime visas pastangas, jog mūsų vaikai gautų geriausią išsilavinimą nuo pat pirmųjų metų.

Šeimos ir darbo derinimas yra didžiausias iššūkis. Jeigu kas nors jums sako, kad derinti lengva – tai netiesa. Kiekvieną dieną reikia rinktis, kas gaus daugiau dėmesio: ar šeima, ar darbas. Jeigu darbe vyksta didelių pokyčių, keletą savaičių iš eilės grįžtu jau tada, kai vaikai miega. Ar gailiuosi? Ir taip, ir ne. Gailiuosi, nes puikiai suprantu, kad tos dienos nepakartojamos. Nesigailiu, nes išreiškiu save, tobulėju, profesinėje srityje jaučiuosi taip, kaip visada norėjau. Aš tiesiog gyvenu, o ne egzistuoju. Be to, išmokau branginti laiką, praleistą su vaikais. O juk visi žinome (ir ne vienas mokslinis tyrimas jau įrodė), kad daug svarbesnis rodiklis yra kartu praleisto laiko kokybė, o ne kiekybė.

Mano galvoje daugybė idėjų: nuolat mąstau apie „Vaikystės Sodą“ ir apie visas galimybes, kurių, mano manymu, tikrai daug. Artimiausiu metu planuoju įtvirtinti „Vaikystės sodo“ ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą ir pereiti į kitą pakopą – pradinį ugdymą. Taip pat turiu ir kitų – susijusių ir nesusijusių su „Vaikystės sodu“ – idėjų, bet tai – jau kita istorija.

Kai pradedi, nebegali sustoti. Svarbiausia turėti pakankamai užsispyrimo, energijos, noro ir artimųjų palaikymą. Ir, žinoma, nebijoti darbo. Jeigu norite, kad pasisektų, žinių ir noro neužteks. Jau Horacijus sakė, kad gyvenimas nieko neduoda be sunkaus darbo. Keista, tačiau mes po 2000 metų vis dar tikime, kad gali būti kitaip. Ne, negali. Bet nieko nėra saldžiau, nei pamatyti savo darbo rezultatą, kuriuo esi patenkintas. Verta visų 110 proc. Tad jeigu turite idėją, norą ir žinių ją įgyvendinti, esate pasiruošę sunkiai dirbti ir visą tą laiką derinti šeimą ir darbą (ir dažnai tai – tikrai nelengva užduotis), – pirmyn.  Pirmyn, nes ta būsena, kurią patirsite, bus daug kartų geresnė nei ta, kuri bus, jei visą gyvenimą gailėsitės, kad nepabandėte. Sėkmės!

Roberta Rutkauskienė, „Crustum“ kepyklėlių tinklo įkūrėja

„Amato pamėgimas ir prisirišimas prie jo – tai svarbiausios laimėjimo prielaidos." Ralfas Voldas Emersonas

Tiesą sakant, greičiau jaučiuosi amatininke nei verslininke – amatininke, mylinčia savo amatą ir besimėgaujančia kiekviena akimirka, praleista savo darbo vietoje.

Vaikystėje, kai mano bendraamžiai dar nemokėjo įjungti dujinės viryklės, aš jau drąsiai eksperimentavau namų virtuvėje – kepiau įvairiausias bandeles ir pyragus. Būdavo svarbu ne tik iškepti, bet ir matyti, kaip mano gaminį ragauja  namiškiai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ši aistra kada nors taps mano pagrindiniu darbu, profesinio tobulėjimo ašimi, kūrybinių idėjų įgyvendinimu.

Baigę dvylika klasių dauguma bendraklasių džiaugėsi nauju etapu Lietuvos universitetuose. Kadangi neapsisprendžiau, ką norėčiau studijuoti, išvykau į Vakarų Europą dirbti ir surasti atsakymą į hamletišką klausimą – būti ar nebūti... Jei būti, tuomet kuo?

Dirbdama nedidelio miestelio restorane itin žavėjausi darbuotojų meile bei atsidavimu savo amatui. Kiekvienas jų mėgo savo darbą ir dirbo nuoširdžiai. Vietos kepyklėlės tiesiog užburdavo, kartą apsilankiusi niekada nebegalėdavau praeiti pro šalį. Pamatyti kažką panašaus Lietuvoje tebuvo svajonė... Vėliau, grįžusi į Lietuva, mokiausi, dirbau tarptautinėje kompanijoje pardavimų srityje. Man patiko bendrauti su žmonėmis, gilinausi į pardavimo subtilybes, reklamą, produkto pateikimą.

Jeigu savo verslo istoriją vertinčiau pagal Paulo Kueljo (Paulo Coelho) romaną „Alchemikas“, vietos nebūtų jokiems atsitiktinumams – tik nuolatos lydintys ženklai. Tikiu, kad mintys materializuojasi. Mintyse visada kūriau savo kepyklos ar nedidelio restorano paveikslą, kol vieną dieną gavau pasiūlymą pradėti verslą – atidaryti kepyklą. Ilgai svarstyti nereikėjo, vedė begalinis noras įgyvendinti seną svajonę – sukurti ne tik santykį perku–parduodu, bet ir abipusį jausmą, būti reikalingai. Sėkmė atėjo pamažu – po ilgo ir sunkaus darbo.

Posakis „Tvirta dvasia išgelbsti silpną kūną“ pasitvirtino. Sunkumų būta daug ir įvairių, neslėpsiu – silpnumo akimirką užklupdavo dviprasmiškos mintys... Gal visa tai ne man?
Ar sugebėsiu pasiekti užsibrėžtą tikslą?

Pečius slėgė ne tik nenumatytos problemos, bet ir finansiniai įsipareigojimai, moralinė atsakomybė darbuotojams, artimiesiems, klientams. Tačiau esu iš tų, kurie nepasiduoda be kovos. Jei aš liausiuosi tikėti sėkme, kaip galėsiu įtikinti kitus? Negalėjau nuvilti žmonių, patikėjusių šiuo projektu, negalėjau nuvilti savęs.

Gyvenime nieko lengvai negavau, viską reikėjo užsidirbti – tai užgrūdino. Sunkiausia buvo nuspręsti, ar ta kova bus verta rezultato, juk namie dar laukia ir maži vaikai, kuriems mamos dėmesio labai reikia.

Buvo etapas, kai teko pačiai stovėti prie krosnies, pačiai prekiauti, valyti. Tie buitiniai darbai dar labiau suartino su darbuotojais, dirbome kaip viena didelė šeima. Tokia likome ir šiandien.

Esu demokratiška vadovė, stengiuosi, kad darbuotojai stengtųsi gerai dirbti ne todėl, kad bijo vadovo, o todėl, kad nori tobulėti, dėl atsakomybės jausmo ir pagarbos klientams.

Šio verslo privalumas – įvertinimo sulauki iš karto. Žmogus išgeria kavos, nusiperka pyragėlį, suvalgo, pagiria, nusišypso, padėkoja... Išeina laimingas. Žinom, jis sugrįš... Tai ir yra mūsų laukta sėkmė, kuri, tikimės, išaugs į tradiciją, jaukaus bendravimo erdvę ar net socialinį reiškinį, juolab kad idėjų ir naujų projektų ateičiai nestinga.

Ar šiandien esu laiminga? Labai! Jaučiuosi turtinga turėdama dvi šeimas. Viena jų laukia namuose Kulautuvoje, kita – Kauno prekybos centre „Akropolis“, „Crustum“ kepyklėlėje. Ir jos abi man labai svarbios, ir aš joms esu labai svarbi. Šio jausmo nenusipirksi už jokius pinigus...

Žinau aš kiek dirbti nukaitusiam tenka,
Kol kvepianti duona ant stalo patenka.

Petras Vaičiūnas

UAB „Uoga uoga“ steigėjos Lena Sokolovska ir Jovita Vyšniauskienė

„Verslą kuriame su meile ir atsakomybe. Be baimės, kad gali nepasisekti, nes pirmiausia mums tai – saviraiška.“ (L. Sokolovska ir J. Vyšniauskienė)

Lena Sokolovska: „Bet kokiai idėjai atsirasti reikia laisvo laiko, kai niekas tavęs nespaudžia. Mes jo turėjome. Aš buvau išėjusi iš ankstesnio darbo, nes norėjau pagalvoti, ką veiksiu toliau, o Jovita buvo išėjusi motinystės atostogų. Galima sakyti, kad mūsų verslas prasidėjo nuo Jovitos susidomėjimo ekologija ir poreikiu keisti gyvenimo būdą, tuo ji užkrėtė ir mane.“

Jovita Vyšniauskienė: „Šis poreikis į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai – iš miesto persikrausčius į kaimą ir mūsų šeimą aplankius gandrams. Juk vaikui norisi duoti kuo daugiau natūralumo. Pradėjau intensyviai domėtis ekologija, radau daugybę sprendimų, kurie atrodė šiais laikais sunkiai įsivaizduojami, pavyzdžiui, skalbti vaiko vystyklus nenaudojant miltelių ir muilo... Taip sužinojau apie Indijoje tiesiog ant medžių augančius muilo riešutus. Žodžiu, kai sprendimo ieškai, jį randi.“

Lena Sokolovska: „Gamintis kosmetiką sau pradėjome tada, kai pastebėjome, kad gauti natūralios kosmetikos be kenksmingų priedų ir dar už prieinamą kainą praktiškai neįmanoma. Sveikos kosmetikos kaina Lietuvoje buvo labai išpūsta. O mes abi turėjome laiko eksperimentams, tad kurį laiką sau iš uogų, molio, aliejų gaminomės įvairias kaukes, šveitiklius ir panašias priemones. Taip vieną vakarą diskutuodamos apie tai ir nusprendėme, – jei trūksta mums, trūksta ir kitoms. Tą pačią naktį Jovitos vyras sugalvojo ir pavadinimą „Uoga uoga“.

Faktas, kad kai tą naktį fantazavome, viskas atrodė gerokai paprasčiau. Kai kurių įstaigų, į kurias kreipėmės, darbuotojos klausė, ar tikrai norime imtis tokio sudėtingos veiklos – natūralios kosmetikos gamybos, juk reikės tiek daug leidimų ir nuolatinių patikrų, kurios tvirtins, kad nenaudojame kenksmingų medžiagų, kad viskas šviežia ir saugu. Pagaliau ir pačios supratome, kad žmogus išdrįstų tavo sumaišytą kremą teptis ant veido, jis turi turėti pagrindą tavimi pasitikėti. Abi vykome į Londone rengiamus mokymus apie natūralią kosmetiką, jos sudėtines dalis, gilinome savo žinias. Vėliau pirmuosius pardavimui skirtus produktus sumaišėme pagal specializuotoje literatūroje, kurią įsigijome, aprašytus receptus. Ta literatūra remiamės iki šiol, kurdamos naujus produktus. Taip pat visus savo receptus siunčiame į Didžiojoje Britanijoje esančią laboratoriją, kuri juos tikrina ir sertifikuoja kaip saugius. Dar periodiškai atliekame savo produkcijos mikrobiologinius ir cheminius tyrimus Lietuvos nacionalinės visuomeninės sveikatos priežiūros laboratorijoje.“

Jovita Vyšniauskienė: „Visą techninę verslo įgyvendinimo dalį darėme pačios. Abi gerai skaičiuojame ir orientuojamės buhalteriniuose dalykuose, finansų analizėse ir prognozėse, nes prieš tai dirbome tokius darbus ir to mokėmės. Pačios ieškojome tiekėjų, galinčių pasiūlyti geriausias kainas. Pačios kūrėme etikečių dizainą, aš piešiau prekės ženklą, Lena ieškojo mums patinkančių ir patrauklių pakuočių, fotografavom produktus, kūrėm jų aprašymus, šūkius.

Kurti „Uoga uoga“ mums buvo malonu ir iki šiol tai nėra vien verslas ar vien kremai. Visuose etapuose iki dabar, net subūrusios darbuotojų kolektyvą, dalyvaujame pačios. Visus produktus, prieš pasiūlydamos pirkėjams, ilgai mėginame pačios ir mūsų komanda, jų receptus siunčiame laboratorijai. Norime klientams pateikti tik tai, už ką galime garantuoti pačios.“

Lena Sokolovska: „Neseniai atidarėme jau trečią „Uoga Uoga“ salelę, dabar esame atidarę parduotuvėles Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei turime internetinę parduotuvę. Mūsų apyvarta auga, tačiau uždirbtu pelnu nesižarstome ir toliau viską investuojame į plėtrą, kuriame naujas darbo vietas. Be to, nuolat turime idėjų, ką dar savo klientams pristatyti ir pasiūlyti, o tai ir naujos išlaidos. Tačiau mes norime žmonėms pateikti ne tik aukštos kokybės produkciją, bet ir smagią emociją! Todėl daug dėmesio skiriame detalėms – nuotraukoms, šūkiams, pavadinimams. Taip pat mums labai svarbu tiesioginis ryšys su klientais, stengiamės visada reaguoti į jų klausimus ar pastabas.“

Živilė Ramoškienė, UAB „Gerovė“ direktoriaus pavaduotoja

„Meilė tam, ką darai, – sėkmės garantija“. (Ž. Ramoškienė)

1991 m. įkurtą UAB „Gerovė“ – vieną didžiausių ir stabiliausių plastikinių pakuočių gamintojų ir plastiko atliekų perdirbėjų – ėmėme kontroliuoti prieš dvejus metus, kai įsigijome ją iš didžiausio Islandijos pakuočių gamintojo. Mes pakeitėme kompanijos vystymo strategiją ir šiuo metu esame žinomi ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Europos Sąjungoje, turime 80 darbuotojų, o metinė apyvarta siekia 12 milijonų litų. Esu laiminga, nes mūsų strategija pasitvirtino ir jau yra akivaizdžių rezultatų. To pasiekėme, nes sukūrėme aiškią viziją ir vertybes, kuriomis vadovaujamės kiekvieną dieną. Ekologinė atsakomybė, efektyvi švara ir klientų komfortas – tai veiksniai, motyvuojantys mus kasdien.

Nors esu baigusi tiksliuosius mokslus, tačiau išbandžiau ir kūrybiškumo reikalaujančių veiklų: konsultavau personalo valdymo klausimais, neformaliai ugdžiau jaunimą, auginau namuose vaikus, dirbau transporto logistikos kompanijoje, vadovavau sandėliavimo technikos pardavimo įmonei. Su tokia patirties kraite galiu drąsiai, garsiai ir aiškiai pasakyti – pats maloniausias dalykas yra savo verslo vystymas, nes jis leidžia derinti atsakomybę su pergalės džiaugsmu. Šiuo metu esu atsakinga už komercijos klausimus ir didžiausią dėmesį skiriu veiklos plėtrai eksporto rinkose.

Pradedančias savo verslą moteris skatinu susipažinti su rinką, kurioje ketinama dirbti, ir ją išanalizuoti.  Dar labai svarbu gerai žinoti, kokie įmonės finansai, tendencijos, ir turėti aiškią ateities viziją. Tačiau svarbiausia – planuojama veikla turi patikti. Turi jausti malonumą, o tada atsiranda ir drąsos, ir valios, ir pastangų. Tik tokie žmonės pataiko ant bangos, o iš tikrųjų patys tą bangą sukelia.

Taip pat reikia suvokti, kad nuosavas verslas nėra darbas nuo 9 iki 18 valandos, o visiškai kitoks gyvenimo būdas. Pradėdamas verslą prisiimi rūpestį ir atsakomybę: už žmones, įmonę, rinką, klientus ir save. Gauni galimybę realizuoti savo mintis ir svajones, vadovauji darbo procesui ir pats sprendi, kuria kryptimi turi eiti. Tačiau svarbu žinoti, kur eini ir kaip su šiuo užsibrėžtu tikslu bus derinama tavo šeima, kadangi balansas tarp užimtumo ir laisvalaikio gali ir išnykti. Todėl aš dirbu kartu su vyru. Taip paprasčiau suderinti visų interesus...

Darbe stengiuosi, kad verslas būtų inovatyvus ir socialiai atsakingas. Pavyzdžiui, investuojame į antrinių žaliavų panaudojimą gamyboje ir net 80 proc. gamyboje naudojamos žaliavos yra iš Lietuvoje surinktų plastiko atliekų. Žinoma, kiekvieno verslo tikslas yra pelnas, tačiau keliai, kaip pasiekti tikslą, gali skirtis. Būtina, kad veiklos sritis ir darbo procesas suteiktų malonumą ir prasmės jausmą, nes laiko jam tenka skirti labai daug, o pelnas priklauso ir nuo meilės darbui, savo darbuotojams, džiaugsmo, kurį suteiki klientui.
Dabar jau pasiektas lūžio taškas ir visas darbas duoda rezultatų: įmonės našumas didėja, nors žmonių skaičius stabilus. Duomenys rodo, kad 80 darbuotojų sukuriama pridėtinė vertė yra išaugusi maždaug vienu ketvirtadaliu. Tai puikus rezultatas, nes juk žmonės yra stiprioji arba silpnoji bet kokio verslo dalis. Žinoma, reikia nepamiršti ir sėkmės. Ypač stengiamės, kad sutaptų įmonės ir žmogaus vertybių sistema. Visa kita galima išmokti, ir tai tik laiko klausimas.

Manau, kad sąžiningi verslininkai – valstybės varomoji jėga, o verslumo skatinimas yra Lietuvos ateitis. Labai gerbiu socialiai atsakingus verslininkus, nes jie – atsakingi kūrėjai, sąžiningi sau ir visuomenei. Tik tokie žmonės kurdami naudą sau kuria ją ir valstybei. Labai noriu, kad mūsų įmonė taip pat būtų tokia. Tai – mūsų tikslas.

Eglė Mikalauskienė, autentiškų keramikos, porceliano ir stiklo gaminių parduotuvės- galerijos „AMFORA“ bendroji įkūrėja ir vadovė.

„AMFORA“ – tai originali specializuota 1890-1990 metų garsių Europos gamintojų keraminių, meninio stiklo bei porceliano vazų parduotuvė.

Gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Šiemet atšvenčiau savo 30-metį. Įgijau verslo studijų bakalauro laipsnį universitete Londone. Su vyru galvojome, kad grįžę į Lietuvą iš kart kursime savo verslą, bet realybė parodė, kad tiek metų praleidus užsienyje mums pirma reikia iš naujo adaptuotis visuomenėje. Tad susiradome samdomus darbus.

Subrandinus mintis, pasiryžom ir kartu pradėjome kurti „Amforą“. Daug kas dar šiai dienai kreivai žiūrį į mūsų idėją ir nesupranta, kaip galima išgyventi iš „senų vazų“. Tačiau mes sau atsakėm į du esminius klausimus, kuriuos manau būtina atsakyti visoms pradedančioms verslininkėms:

• ar mūsų idėja išsprendžia kokią nors problemą  (rinkos trūkumą)? Atsakymas - taip, nes „AMFORA“ gali pasiūlyti alternatyvą masinei bevertei produkcijai;
• ar aš galėsiu dirbti šį darbą 24/7. Atsakymas - taip, nes nors labai netikėtai, bet pamilom keramiką, ir būtent tą, kuri buvo pagaminta prieš 40 ir daugiau metų.

Pradžioj visa idėja atrodė tolima ir nepasiekiama. Galerijos kūrime buvo labai daug kintamųjų ir nežinomųjų. Bet kai imiesi viską organizuoti ir daryti, viskas kaip dėlionėje susistato į savo vietas. Prisipažinsiu, turėjau labai daug baimių. Tačiau XX amžiaus keramika mus pavergė, patys jau buvome pradėję kolekcionuoti ir turėjom daug žinių.  Dabar jau galiu pasakyti, kad vienas iš sėkmės faktorių – specializacija. Būtent to palinkėčiau visoms pradedančioms verslą – nebijoti specializuotis ir būti išskirtinėmis. Verslo kūrimo vadovėliai be abejo pirma siūlo ištirti rinką, bet kai žadi siūlyti kažką unikalaus, rinkos analizę padaryti ypač sunku. Mano patarimas – susikurkime rinką kurios dar nėra. Be abejo tai sudėtingesnis kelias, bet žmonių edukacijos būdu rinką įmanoma susikurti. Esame puikus to pavyzdys.

Kita nenuginčijama tiesa - pradėjus verslą pinigai nepasipila. Pirmus metus dirbom labai daug, o uždirbom mažai. Nors ir buvo ne vienas emocinis nuopuolis, tačiau užsispyrimo ir didelių norų dėka, šiandien mūsų kolektyvą sudaro  5 labai šaunūs žmonės. Vystome ne tik prekybą Lietuvoje, bet ir internetu visame pasaulyje. Turime ambicingus plėtros planus. Pradėję nuo galerijos Klaipėdoje, dabar prekiaujame visame pasaulyje: ES, Š. Amerika, artimieji bei tolimieji rytai bei Okeanija. Esame nuolatiniai kitų parduotuvėlių tiekėjai JAV, Kanadoje bei Didžiojoje Britanijoje.

Taip pat įgavau pasitikėjimo savo jėgomis: žinau, kad kas benutiktų ar kur aš begyvenčiau, visada mokėsiu pati užsidirbti ir save išlaikyti. Turiu laisvę kurti! Turiu laisvę atrasti save ir realizuoti. Aš mėgaujuosi, kai matau savo darbo rezultatus. O kažkam nepavykus, galiu tik dar labiau pasitempti. Mėgaujuos savo darbu kasdieną. Esu mama, kuriai tenka derinti darbą ir šeimą

Žinoma savas verslas turi ir didelių iššūkių. Net nepastebi, kaip tampi darboholiku. Tačiau kuo toliau, tuo labiau stengiuosi nesinešti darbo namo, nes bet kokiu atveju, valandų paroje vis tiek neužtenka. Turiu dar labai daug ko išmokt ir tai man neleidžia nuobodžiauti.