Laisvas paslaugų judėjimas

Įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas užtikrina įmonių ir specialistų judumą Europos Sąjungoje. Laisvė teikti paslaugas labai svarbi siekiant sukurti vidaus rinką.

Įsisteigimo teisė apima asmens teisę užsiimti savarankiška veikla ir ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones – tokia veikla gali būti ilgalaikė, vykdoma nuolat ir nepertraukiamai – tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios nustatytos susijusios valstybės narės teisės aktuose dėl šios valstybės piliečių įsisteigimo.

Laisvė teikti paslaugas taikoma visoms paslaugoms, kurios paprastai teikiamos už atlygį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. „Paslaugą“ teikiantis asmuo šiuo tikslu gali laikinai vykdyti veiklą toje valstybėje narėje, kurioje yra teikiamos paslaugos, tokiomis pačiomis sąlygomis, kokias ta valstybė narė yra nustačiusi savo piliečiams.

Teisinis pagrindas įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas nustatytas šiuose Europos Sąjungos teisės aktuose:

1. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 26 straipsnis (vidaus rinka), 49–55 straipsniai (įsisteigimas) ir 56–62 straipsniai (paslaugos).

2. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (Paslaugų direktyva).

Paslaugų direktyvos nuostatomis siekiama supaprastinti administracines procedūras, pašalinti kliūtis, kylančias teikiant paslaugas, taip pat sustiprinti valstybių narių abipusį pasitikėjimą bei tiekėjų ir vartotojų pasitikėjimą vidaus rinka. Paslaugų direktyva taikoma visoms paslaugoms, kurios nėra priskiriamos paslaugoms, aiškiai nepatenkančioms į Paslaugų direktyvos taikymo sritį. Daugeliu atveju jos nuostatos yra pagrįstos Europos Teisingumo Teismo praktika, susijusia su įsisteigimo laisve ir laisvu paslaugų judėjimu.  

Paslaugų direktyva nustato reikalavimus, kuriuos draudžiama nustatyti teisės aktuose teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui savo teritorijoje.

Draudžiami įsisteigimo reikalavimai:

1. diskriminaciniai reikalavimai, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su pilietybe arba įmonės registruotos buveinės vieta, visų pirma įskaitant:

a) reikalavimus dėl pilietybės teikėjui, jo darbuotojams, akcinio kapitalo valdytojams arba paslaugų teikėjo vadovavimo ar priežiūros organų nariams;

b) reikalavimą, kad teikėjas, jo darbuotojai, akcinio kapitalo valdytojai arba teikėjo vadovavimo ar priežiūros organų nariai nuolat gyventų valstybės narės teritorijoje;

2. draudimas būti įsisteigusiam daugiau negu vienoje valstybėje narėje arba būti įtrauktam į daugiau negu vienos valstybės narės registrus arba būti daugiau negu vienos valstybės narės profesinių įstaigų ar asociacijų nariu;

3. teikėjo laisvės rinktis pagrindinės ar antrinės buveinės steigimą apribojimai, ypač teikėjo įsipareigojimas turėti savo pagrindinę buveinę atitinkamos valstybės narės teritorijoje, arba laisvės pasirinkti atstovybės, filialo arba pavaldžiosios įmonės steigimo formą apribojimai;

4. abipusiškumo sąlygos su valstybe nare, kurioje teikėjas jau yra įsisteigęs, išskyrus atvejį, kai abipusiškumo sąlygos numatytos Bendrijos aktuose dėl energetikos;

5. ekonominio poreikio vertinimas kiekvienu atskiru atveju, siekiant nustatyti, ar yra ekonominis veiklos poreikis ar rinkos paklausa, įvertinti galimą ar faktinį veiklos poveikį ekonomikai arba veiklos tinkamumą, atsižvelgiant į kompetentingos institucijos nustatytus ekonomikos plėtros tikslus; šis draudimas netaikomas planavimo reikalavimams, kurie keliami ne dėl ekonominių tikslų, o dėl svarbių visuomenės interesų;

6. tiesioginis ar netiesioginis konkuruojančių subjektų dalyvavimas, įskaitant jų dalyvavimą konsultacinių įstaigų veikloje, išskyrus profesines įstaigas ir asociacijas arba kitas organizacijas, veikiančias kaip kompetentinga institucija, išduodant leidimus arba priimant kitus kompetentingų institucijų sprendimus; šis draudimas netaikomas organizacijų, tokių kaip prekybos rūmai arba socialiniai partneriai, konsultacijoms, nesusijusioms su atskirais leidimų prašymais, ir konsultacijoms su plačiąja visuomene;

7. reikalavimas pateikti finansinę garantiją ar turėti dalį finansinėje garantijoje arba sudaryti draudimo sutartį su valstybės narės teritorijoje įsisteigusiu teikėju ar institucija. Tai neturi įtakos nei valstybių narių galimybei reikalauti draudimo ar finansinių garantijų apskritai, nei reikalavimams, susijusiems su dalyvavimu kolektyviniame kompensavimo fonde, pavyzdžiui, profesinių įstaigų ar organizacijų nariams;

8. įsipareigojimas tam tikrą laikotarpį būti iš anksto įregistruotam valstybės narės registre arba tam tikrą laikotarpį būti vykdžius veiklą šios valstybės narės teritorijoje.

Paslaugų direktyvos nuostatos buvo perkeltos į 2009 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos Seime priimtą ir 2009 m. gruodžio 28 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymą.

Įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas aktualūs Lietuvos Respublikos teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymas;

2. Pranešimų ir informacijos apie nustatomus įsisteigimo arba nustatomus ar panaikinamus paslaugų teikimo laisvei taikomus reikalavimus teikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1389 „Dėl pranešimų ir informacijos apie nustatomus įsisteigimo arba nustatomus ar panaikinamus paslaugų teikimo laisvei taikomus reikalavimus teikimo“ (Pranešimų teikimo aprašas);

3. Paslaugų ir gaminių kontaktinio centro veiklos ir bendradarbiavimo su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. Nr. 1702 „Dėl Paslaugų ir gaminių kontaktinio centro veiklos ir bendradarbiavimo su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis tvarkos aprašo ir Statybos srities gaminių kontaktinio centro bendradarbiavimo su valstybės institucijomis, pagal Vyriausybės priskirtą kompetenciją nustatančiomis esminius statinių reikalavimus ir statinių techninius parametrus pagal statinių ar statybos produktų charakteristikų lygius ir klases, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Paslaugų ir gaminių kontaktinio centro veiklos ir bendradarbiavimo aprašas);

4. Paslaugų ir gaminių kontaktinio centro informacinės sistemos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos įsakymu 2011 m. lapkričio 8 d. Nr. 4-799 „Dėl paslaugų ir gaminių kontaktinio centro informacinės sistemos nuostatų ir paslaugų ir gaminių kontaktinio centro informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ (Paslaugų ir gaminių kontaktinio centro informacinės sistemos nuostatai).

Paslaugų įstatymo taikymas

Paslaugų įstatymas yra horizontalaus taikymo teisės aktas, kuriuo privaloma vadovautis rengiant kitus Lietuvos Respublikos teisės aktus, reguliuojančius tam tikros srities paslaugų teikimą. Paslaugų įstatymas netaikomas tik toms paslaugoms, kurios yra nurodytos Paslaugų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje.

Paslaugų įstatymas ir įsisteigimo laisvė

Siekiant užtikrinti įsisteigimo laisvę, Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti reikalavimai teisės teikti paslaugas įgijimui arba paslaugų teikimo veiklos vykdymui turi atitikti nediskriminavimo, būtinumo, proporcingumo principus.

Siekiant užtikrinti įsisteigimo laisvę, Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatant reikalavimus teisės teikti paslaugas įgijimui arba paslaugų teikimo veiklos vykdymui, turi būti užtikrinama, kad anksčiau paminėtus principus atitiktų šie reikalavimai:

1. kiekybiniai ar teritoriniai apribojimai, pirmiausia apribojimai, susiję su gyventojų skaičiumi arba su minimaliu geografiniu atstumu tarp teikėjų;

2. įpareigojimas teikėjui būti tam tikros teisinės formos;

3. reikalavimai teikėjui dėl minimalaus kapitalo, dalyvių kvalifikacijos ar kitokie reikalavimai, turintys įtakos teisei būti teikėjo dalyviu;

4. apribojimas, dėl kurio tam tikras paslaugas gali teikti tik tam tikri teikėjai (išskyrus Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatyme nustatytus atvejus arba kai tai nustatyta Europos Sąjungos teisės aktuose);

5. draudimas teikėjui būti daugiau negu vieno juridinio asmens, turinčio buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje, dalyviu;

6. reikalavimai teikėjui dėl minimalaus darbuotojų skaičiaus;

7. reikalavimai teikėjui dėl teikiamų paslaugų minimalių ir (arba) maksimalių įkainių;

8. įpareigojimas teikėjui teikiant paslaugą teikti ir kitas paslaugas.

SVARBU:Išvardyti reikalavimai trukdo įsisteigimo laisvei ir dažnai gali būti pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Todėl Europos Teisingumo Teismas  daugeliu atveju nusprendė, kad tokie reikalavimai nėra suderinami su įsisteigimo laisve. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis ir konkrečiuose sektoriuose tokie reikalavimai galėtų būti pateisinami. Dėl šios priežasties nėra numatytas visiškas šių reikalavimų panaikinimas, bet tokių reikalavimų nustatymas yra labai ribotas.

Paslaugų įstatymas ir laisvė teikti paslaugas

Paslaugų įstatymas iš esmės nustato, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių paslaugų teikėjams, kurie nėra įsisteigę Lietuvoje, tačiau čia teikia paslaugas, neribojama laisvė laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, išskyrus keletą Paslaugų įstatyme numatytų išimčių. Konkretūs tam tikrų paslaugų teikimo laikinumo vertinimo kriterijai nustatomi šių paslaugų teikimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Laikinai Lietuvos Respublikoje paslaugas teikiantiems valstybių narių teikėjams Lietuvos Respublikos įstatymais gali būti nustatoma reikalavimų teisės teikti paslaugas įgijimui ir paslaugų teikimo veiklos vykdymui, tačiau jie negali pažeisti nediskriminavimo, būtinumo, proporcingumo  principų.

SVARBU:Įsisteigimas apima faktinį teikėjo vertimąsi ekonomine veikla neribotam laikotarpiui įsteigiant nuolatinį subjektą. Priešingai, remiantis Europos Teisingumo Teismo nusistovėjusia praktika, laisvei teikti paslaugas yra būdingas nepastovus ir nenuolatinis dalyvavimas priimančiosios valstybės narės ekonominiame gyvenime. Europos Teisingumo Teismas ne kartą yra pareiškęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju reikia skirti įsisteigimą nuo paslaugų teikimo, atsižvelgiant ne tik į paslaugų teikimo trukmę, bet ir į reguliarumą, dažnumą ir tęstinumą.

Teisės aktuose nustačius anksčiau paminėtus reikalavimus įsisteigimo laisvei ar reikalavimus laisvei teikti paslaugas, apie tokių reikalavimų nustatymą turi būti pranešama Europos Komisijai per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI).

Paslaugų įstatymo įgyvendinimo klausimais prašome kreiptis į Geresnio reglamentavimo ir verslo priežiūros politikos grupės patarėjas Ramunę Mickuvienę tel. 8 694 75 208, el. p. [email protected], Robertą Valinčienę, tel. 8 663 15 324, el. p. [email protected]